marpeta

Vienas jų – atkaklus sunkaus aparato su įvairiais stiklais nešiotojas ir spaudaliotojas, kartais vadinamas paparaciu; kitas – “Stipriai Kitaip” pažįsta žymiausią Lietuvos Jurgą.

Jie susitiko viename iš šių metų renginių gatvėje, dirbo savo darbą: vienas grojo apie Levutę, Samurajaus dainelę ir t.t., o kitas – atkakliai fotografavo. Juozuko aparatas gatvėje buvo ne vienišas ir viską pagaro savaip.

Štai, ką mes išgirdome:

Iki šiol maniau Dali turėjus pačio keisčiausio būdo asmenybę. Prieš kelis metus aplankytas kiaušiniais išdailintas muziejus Figuerese ir jo turinys tą rugpjūčio naktį stipriai tvoskė į mūsų meno beveik nesuprantančias smegenis beigi dar labiau sutvirtino universalųjį “aš nieko nesuprantu”! Menas skirtas tiktai jo ekspertams?
Kai kuriuos žymiausius eksponatus buvo verta įamžinti, pasidėti checkbox’ą “aplankyta”.
Buvo linksma.

Galima dar priimti šokį su ekskavatoriumi kaip netradicinį išsiskyrimą iš kasdienio visiems suprantamo crap’o. Netgi pastaba “šokis su ekskavatoriumi yra be fabulos” yra priimtina ir leidžia dar laisviau prainterpretuoti vykstantį performensą.

Kai jau nebežinai, ar dar egzistuoja kitokių meno keistenybių, atskrenda John Cage – 4′33″:

One of the most extraordinaty performances I’ve ever experienced here…

Market it and sell it! Amazon’ėje kainuoja 20 dolerių…

Beje, minėjau, kad “aš nieko nesuprantu”?!…

Apie bet kaip trapią  kiekvieną žydų temą galima rašyti belenkaip daug: iki išplėstų akių įdomiai arba iki didžiausio žiovulio nuobodžiai ir vis tiek neprieisime aukso vidurio… arba tiksliau nepasversime, ar žydų vykdyti žudymai (jei tokie buvo!) atsveria lietuvių, o tiksliau baltaraiščių, vykdytus žairius nusikaltimus (jei tokie buvo!).

Apie lietuvius, arba tiksliau išsireiškus baltaraiščius, ir jų vykdytą žydų naikinimą paskutinėmis dienomis galima buvo skaityti nemažai ir įvairiose vietose. Žmogiškoji nepriklausomoji blogosfera su įrašu Taip, jie gali mus prakeikti, rodos, nukeliavo būtent tuo keliu, kokiu ir siekia mus pasiųsti tie patys žydai: t.y. tegu oficialiai baltaraiščių lietuvių palikuonys prisipažįsta.

Teksto autorius labai literatūriškai vaizdžiai papasakoja apie pačių lietuvių baltaraiščių dar prieš naciams ateinant vykdžius žydų tautos naikinimą ir siūlo susitaikyti su mintim, kad tikrai lietuviai tą darė ir visiems mums reikia tai pripažinti. Su autoriumi sutinka tuntas komentatorių ir prie jų galėčiau prisiskirti ir aš (jei tikrai žinočiau visą tiesą), bet yra vienas “bet”…

Paprastai pasakyti “taip mes tą darėme, atsiprašome” yra tas pats, kas paimti iš vaiko ledų porciją, mesti ant žemės ir manyti, kad atsiprašius galima bus ramiai dieną nugyventi: ir vaikas bus patenkintas gautu atsiprašymu vietoj ledų, ir Jūs jausitės viską atlikęs labai teisingai… Šioje vietoje trūksta atsakomybės už atliktus veiksmus, padarinių sutvarymo: nupirk vaikui tris naujas porcijas ir dar apkaltink tą nuolatinį darbinį stresą, kuris ramiai neleidžia gatvėmis vaikščioti.

Tas pats ir su to teksto autoriaus ir komentatoriais: atsiprašyti ir sutikti su teigiamu faktu – nieko nereiškia; reikia dar ir atsakomybę prisiimti… O tą padarius oficialiai, tikrai bus pradėtos išrašinėti sąskaitos. Greit atsiras pono Goldenšteino ar Rozenbaumo palykuonys, kurie paprašys kompensuoti moralinę žalą, prie jų prisidės dar kokio nukankintojo Buršteino anūkas ir bus pasaka be pabaigos… Negi tada diskutuosime, ar reikia kompensacijas išskirti?

Šiuo įrašu aš visiškai nesakau, kad reikia (ne)pripažinti tikrai aiškią tiesą. Jos ryškumas visiškai pilkas ir miglotai nepasiekiamas, todėl aiškios tiesos nėra… Tačiau visai aiškiasi šviečiasi paprasta būtinybė po bet kokio atsiprašymo prisiimti ir atsakomybę… todėl nepulkite prisiimti tikrai pažįstamo aukos vaidmenio, kai neaišku, ar tai reikia daryti…

"tiesiog nuo siandien as labai pasitikesiu savim"

Neturiu granitinio akmens, ant kurio būtų galima įamžinti šiuos žodžius, tačiau visai leidžiu sau juos palikti šiame įraše… netgi data yra matoma.

Kita žingsnis – pabandyti juos išmokti ir nuo kažkada pradėt įgyvendint… dar reiktų ir marškinėlių iki visiško užsimotyvavimo… na, ir dar kai ko, bet kam jau čia… :)

SPOILER ALERT! Dėmesio! Po šio ką tik paminėto Dėmesio yra tekstas, kuriame galite perskaityti apie dar nematytas serialo Lost serijas. Aš Jus įspėjau!

Reikia stipriai atsipalaiduoti ir leistis pasidžiaugti naujomis Lost serijomis, kurios savaitė po savaitės tampa dar labiau užpainiotos ir nesuprantamesnės.

Iki kokio trečio-ketvirto sezono dar buvo galima suprasti tą “nuostabiąją” fabulą: stebint kiekvieno veikėjo flashback’us pasipayšyti jų paveikslus ir sužinoti graudžias jų skirtingų gyvenimų istorijas, kuriose atsirasdavo tą kruopelytė, privertusi sudužti su Oceanic 815. Čia aš apie tą nuvalkiotąją “it’s our destiny”. Tada įdomiausia buvo dar kartą netikėtai pamatyti “4 8 15 16 23 42″ kokioje neįprastoje vietoje, išgirsti dar vieną Sawyer’io sugalvotą nickname’ą (“What can I do for you, Deep Dish?”, Jumbo, Sweet Cheeks, Shortcake, Kiddo ir, žinoma, Freckles), iki paskutinės serijos spėlioti žūsiantį veikėją (Boone, Eko, Sharon, Ana Lucia ir t.t.). Su tuo viskas baigta ir dabar trasoje šelsta visai kiti vėjai…
Dabar penktame sezone jau “gvildenamos” laiko kelionės… “Gvildenamos” yra per silpnas būdvardis šiam netikėtai pilamam bet kokio stiprumo ir intensyvumo mindfuck’ui…

Šių laikų senasis Vidmore’as su šiuolakiniu beverkiančiu Faradėjumi susitinka dabartyje, tačiau tas pats Faradėjus yra nušaunamas savo pačios nieko neįtariančios motinos praeityje; o senas Vidmore’as turi įtarimą nušautąjį matęs prieš daugybę metų. Midfuck of epic proportions.

Scenaristai turbūt keliaudami į darbą meta kauliukais lažybas ir nulemia pagrindinį serijos akcentą: vandelinilė bomba? juodanis dūmų monstas (beje, antrame lažybų raunde galima lažintis iš to, į ką tas juodasis monstras pavirsta)? susitikimas su jaunąją Charlotte ar Ethan’u? omg…

Liaudies išmintis teigia, kad viskas yra geriau, kas nesusiję su kelių kostiumuotų vyrukų pabėgimus iš kalėjimų ir keisto disko, pavadinto Scylla, ieškojimu…
Taigi, Lost reikia užbaigt pamatyt, nes jau per daug laiko ant jo iššvaistyta…

Po paskutinėje matytos serijos (Lost Season 05 Episode 15 “Follow the Leader”) aš norėjau cituoti vos ne kas antrą dialogą, stabdyti, atsukti atgal ir dar kartą  pasiklausyti ir nusijuokti. Visai būtų nesmagu, jei kelių “geriausių” neišrinkčiau, bet kam to reikia, kai šioje priešpaskutinėje priešpaskutinio sezono serijoje pamačiau kelių sekundžių sceną, kurią žiūrėjau šeštis kartus:

-Whatever happens, I got your back, remember?
-I love you.
-I love you, back.

Tariamą back reikia pamatyti (kol jutūbas neištrynė):

Ir visai Sawyer’is+Juliet yra geriau nei Sawyer’is+Kate… Ir man keista, kad šį ką tik skaitytą sakinį parašė blogo autorius, o ne blogo autorė, bet Lost’e nebūna Bentlių ar bugatiškųjų veironų, tai negalima apie mašinas tokių drąsių teiginių drėbt…

P.S. Kiekvienas turi savų fetišų… :)