marpeta

Dar nuo ondatros laikų mėgstu pamatyti savaitgalio orų prognozes… Būtent “pamatyti”, nes pranešamus orus dažnai nustelbia tose prognozėse rodomi vaizdeliai. Aną savaitę džiugino sraigė gigantė, o šios savaitės vinis – genys!

Paprasta ir elementaru, kaip ir kasdieniai margojo miško sanitaro gamtiniai reikalai:

Galite patys pamatyti ir oficialioje vietoje, ir čia (~01:05 minutę):

 
Nuostabu! Jei būtų parodyta per prieš kelis metus skambėjusį Paksogeito skandalą, tai trūktų tiktai patapšnojimo :).

Taip ir kyla klausimas, ar reikia įjungti interpretavimo aparatą ir ieškoti prasmių bei palinkėjimų lygioje vietoje? Gal ir ne :)

Konspiracininkai čia galėtų atrasti visko labai daug: “Matei tą video su kakojančiu geniu? Jie taip išreiškė nuomonę apie darbą vasaros metu, požiūri į oponentus ir šiaip pasiprikolino…” :)

Aną savaitę iš naujo atradau tikėjimą žmonėmis, suvokiau man nusišypsojusia “laime” dalyvauti įvykyje, susidėjusiame iš tikrai sąžiningų, pareigingų ir pagalbingų asmenų…

I-oji diena. Nusigavęs iki Lukiškėse burbulus leidžiančių miestiečių greit pajuntu visišką nuobodulį. Nebesistengdamas per daug ieškoti prasmės šiame renginyje iškeliauju į didesnįjį prekybcentrį ieškoti vieno iš ingredientų, reikalingų 4.2 tikslui pasiekti. Mynimas į Taurakalnį, klaidžiojimai mindauginėje maksimoje ieškant neįsivaizduojamos formos pakelio. Susipažinęs su penkiolika rūšių ryžių, kruopų ir visokių kitokių grūdinių kultūrų, randu ieškomą ingredientą užslėptą kitokiu neegzotišku pavadinimu. Džiaugiuosi, minu Vingiaparkio link.

Perėja prie Vingio. Žalia šviesa: pajuda pėstieji, išriedu su savo dviratuku ir aš. Kelios akimirkos ir vis dar ta pati šviesa apšviečia jau į mano kraujo spalvos dviratuko galą įsirėžusį taksisto mašiniuką. Kelios sekundės WTF! Kojos sveikos! Žvelgiu į neįtikėtinos formos išlankstymus galiniame rate…

Kaip bebūtų keista, iš karto prisistato bent trys liudininkai. Aktyviausiasis iš karto pasiūlo kelis variantus: iš taksisto imti 600 Lt (ohoho!!!); skambinti policijai; nepalikti visko taip paprastai. Su taksistu sutariame keliauti atitinkamų remontinių įstaigų link, aktyviausias liudininkas pasiūlo užsirašyti telefono numerį “dėl viso ko, jei reikės paliudyti, tai viską papasakos”, prisistato: “S.K. – žurnalistas”! Dėkoju jam ir viliuosi artimiausiu metu jo netrukdyt. Po kurio laiko išgirstas vardas ir pavardė atgimsta ankstyvųjų savaitgalio laidų, prieš daug metų rodytų per televiziją (rodos, LNK), prisiminimuose . Ar įmanoma tokioje situacijoje sugalvot tinkamesnę profesiją liudininkui?! Na, gal antra geriausia profesija tokioje situacijoje :)

Vakaro pasivažinėjimas su “aštunke” padabintu dviratuku ir taksistu baigias prie maniškių namų. Turimos jo, jo mašinos, darbo pažymėjimo fotografijos ir keistai, bet užtikrintai nuskambėjęs “Ką? Aš koks š*das, kad apgaučiau?!” suteikia vilties, kad kitą dieną neliksiu vienas prie nevažiuojančios dviratės transporto priemonės.

II-oji diena. Pietus viltingai aukoju pasivažinėjimams su taksistu Anatolijumi. Žiovauju, kaistu, bet džiaugiuos, kad kažkas vyksta, netgi turiu vilties.
Po valandėlės klaidžiojimų įvairiuose Viniaus kampuose įkurtose dviračių prekybRemontKontorėlėse randame paprastą vietelę Ukmergės g. su nesusireikšminusiais darbuotojais. Atomazga nustatoma trečios dienos vakarui. Anatolijus vėl prižada nedingsiąs…

III-oji diena. Iš remontinės atskrieja SMS apie sutvarkytą transporto priemonę, Anatolijaus mobilus ir antrą dieną prikviečia šeimininką susitarto dėl kelionės į aną miesto galą.
Kulminacija: sutvarkyta dailiai, veikia tinkamai, aštunkės nebematyti. Atomazga: Anatolijus sumoka už remontą, parveža namo.

Finito.

Anatolijus pasirodė toks išsiskiriantis taksistas iš kitų savo profesijos atstovų, netgi sugebėjo juokauti.
Pasiteiravęs, ar neprieštaraus, jei apie įvykį aprašysiu internete, ir išgirdęs linksmą “Jei tik niekas nebandys ieškoti šitos taksi firmos ir šokinėti po ratais, kad paskui viską sutvarkyt, tai gali rašyt” papildomai priskaičiavau bonus karmos taškų…

Beje, tuose pasivažinėjimuose po miestą teko proga susipažinti su taksisto darbo specifika :) Pasiskirstymas rajonais, užsiregistravimas tam tikroje vietoje, stovėjimas virtualioje eilėje laukiant klientų, 1030 Lt kasmėnesinė įmoka įmonei (neišsipirkus mašinos būtų ~2000Lt), būtini kasdien uždirbti 250 Lt ir t.t.
Kiek nori, tiek dirbi: gali iš ryto padirbėt, tada keliauti prie ežero ir vakare vėl dirbt: kiek uždirbsi, tiek turėsi. O dabar krizė: tenka dirbti nuo 9 iki 23 valandų…

Jei kartais norėsite pasinaudot taksi paslaugomis, tai pabandykite „Vilniaus taksi plius“ numeriu 1441. Net nežinau, kokios ten kainos ir kas per kontora, tačiau gerb. Anatolijus uždėjo didelį pliusą…

Vienas jų – atkaklus sunkaus aparato su įvairiais stiklais nešiotojas ir spaudaliotojas, kartais vadinamas paparaciu; kitas – “Stipriai Kitaip” pažįsta žymiausią Lietuvos Jurgą.

Jie susitiko viename iš šių metų renginių gatvėje, dirbo savo darbą: vienas grojo apie Levutę, Samurajaus dainelę ir t.t., o kitas – atkakliai fotografavo. Juozuko aparatas gatvėje buvo ne vienišas ir viską pagaro savaip.

Štai, ką mes išgirdome:

Iki šiol maniau Dali turėjus pačio keisčiausio būdo asmenybę. Prieš kelis metus aplankytas kiaušiniais išdailintas muziejus Figuerese ir jo turinys tą rugpjūčio naktį stipriai tvoskė į mūsų meno beveik nesuprantančias smegenis beigi dar labiau sutvirtino universalųjį “aš nieko nesuprantu”! Menas skirtas tiktai jo ekspertams?
Kai kuriuos žymiausius eksponatus buvo verta įamžinti, pasidėti checkbox’ą “aplankyta”.
Buvo linksma.

Galima dar priimti šokį su ekskavatoriumi kaip netradicinį išsiskyrimą iš kasdienio visiems suprantamo crap’o. Netgi pastaba “šokis su ekskavatoriumi yra be fabulos” yra priimtina ir leidžia dar laisviau prainterpretuoti vykstantį performensą.

Kai jau nebežinai, ar dar egzistuoja kitokių meno keistenybių, atskrenda John Cage – 4′33″:

One of the most extraordinaty performances I’ve ever experienced here…

Market it and sell it! Amazon’ėje kainuoja 20 dolerių…

Beje, minėjau, kad “aš nieko nesuprantu”?!…

Apie bet kaip trapią  kiekvieną žydų temą galima rašyti belenkaip daug: iki išplėstų akių įdomiai arba iki didžiausio žiovulio nuobodžiai ir vis tiek neprieisime aukso vidurio… arba tiksliau nepasversime, ar žydų vykdyti žudymai (jei tokie buvo!) atsveria lietuvių, o tiksliau baltaraiščių, vykdytus žairius nusikaltimus (jei tokie buvo!).

Apie lietuvius, arba tiksliau išsireiškus baltaraiščius, ir jų vykdytą žydų naikinimą paskutinėmis dienomis galima buvo skaityti nemažai ir įvairiose vietose. Žmogiškoji nepriklausomoji blogosfera su įrašu Taip, jie gali mus prakeikti, rodos, nukeliavo būtent tuo keliu, kokiu ir siekia mus pasiųsti tie patys žydai: t.y. tegu oficialiai baltaraiščių lietuvių palikuonys prisipažįsta.

Teksto autorius labai literatūriškai vaizdžiai papasakoja apie pačių lietuvių baltaraiščių dar prieš naciams ateinant vykdžius žydų tautos naikinimą ir siūlo susitaikyti su mintim, kad tikrai lietuviai tą darė ir visiems mums reikia tai pripažinti. Su autoriumi sutinka tuntas komentatorių ir prie jų galėčiau prisiskirti ir aš (jei tikrai žinočiau visą tiesą), bet yra vienas “bet”…

Paprastai pasakyti “taip mes tą darėme, atsiprašome” yra tas pats, kas paimti iš vaiko ledų porciją, mesti ant žemės ir manyti, kad atsiprašius galima bus ramiai dieną nugyventi: ir vaikas bus patenkintas gautu atsiprašymu vietoj ledų, ir Jūs jausitės viską atlikęs labai teisingai… Šioje vietoje trūksta atsakomybės už atliktus veiksmus, padarinių sutvarymo: nupirk vaikui tris naujas porcijas ir dar apkaltink tą nuolatinį darbinį stresą, kuris ramiai neleidžia gatvėmis vaikščioti.

Tas pats ir su to teksto autoriaus ir komentatoriais: atsiprašyti ir sutikti su teigiamu faktu – nieko nereiškia; reikia dar ir atsakomybę prisiimti… O tą padarius oficialiai, tikrai bus pradėtos išrašinėti sąskaitos. Greit atsiras pono Goldenšteino ar Rozenbaumo palykuonys, kurie paprašys kompensuoti moralinę žalą, prie jų prisidės dar kokio nukankintojo Buršteino anūkas ir bus pasaka be pabaigos… Negi tada diskutuosime, ar reikia kompensacijas išskirti?

Šiuo įrašu aš visiškai nesakau, kad reikia (ne)pripažinti tikrai aiškią tiesą. Jos ryškumas visiškai pilkas ir miglotai nepasiekiamas, todėl aiškios tiesos nėra… Tačiau visai aiškiasi šviečiasi paprasta būtinybė po bet kokio atsiprašymo prisiimti ir atsakomybę… todėl nepulkite prisiimti tikrai pažįstamo aukos vaidmenio, kai neaišku, ar tai reikia daryti…