Apie bet kaip trapią kiekvieną žydų temą galima rašyti belenkaip daug: iki išplėstų akių įdomiai arba iki didžiausio žiovulio nuobodžiai ir vis tiek neprieisime aukso vidurio… arba tiksliau nepasversime, ar žydų vykdyti žudymai (jei tokie buvo!) atsveria lietuvių, o tiksliau baltaraiščių, vykdytus žairius nusikaltimus (jei tokie buvo!).
Apie lietuvius, arba tiksliau išsireiškus baltaraiščius, ir jų vykdytą žydų naikinimą paskutinėmis dienomis galima buvo skaityti nemažai ir įvairiose vietose. Žmogiškoji nepriklausomoji blogosfera su įrašu Taip, jie gali mus prakeikti, rodos, nukeliavo būtent tuo keliu, kokiu ir siekia mus pasiųsti tie patys žydai: t.y. tegu oficialiai baltaraiščių lietuvių palikuonys prisipažįsta.
Teksto autorius labai literatūriškai vaizdžiai papasakoja apie pačių lietuvių baltaraiščių dar prieš naciams ateinant vykdžius žydų tautos naikinimą ir siūlo susitaikyti su mintim, kad tikrai lietuviai tą darė ir visiems mums reikia tai pripažinti. Su autoriumi sutinka tuntas komentatorių ir prie jų galėčiau prisiskirti ir aš (jei tikrai žinočiau visą tiesą), bet yra vienas “bet”…
Paprastai pasakyti “taip mes tą darėme, atsiprašome” yra tas pats, kas paimti iš vaiko ledų porciją, mesti ant žemės ir manyti, kad atsiprašius galima bus ramiai dieną nugyventi: ir vaikas bus patenkintas gautu atsiprašymu vietoj ledų, ir Jūs jausitės viską atlikęs labai teisingai… Šioje vietoje trūksta atsakomybės už atliktus veiksmus, padarinių sutvarymo: nupirk vaikui tris naujas porcijas ir dar apkaltink tą nuolatinį darbinį stresą, kuris ramiai neleidžia gatvėmis vaikščioti.
Tas pats ir su to teksto autoriaus ir komentatoriais: atsiprašyti ir sutikti su teigiamu faktu – nieko nereiškia; reikia dar ir atsakomybę prisiimti… O tą padarius oficialiai, tikrai bus pradėtos išrašinėti sąskaitos. Greit atsiras pono Goldenšteino ar Rozenbaumo palykuonys, kurie paprašys kompensuoti moralinę žalą, prie jų prisidės dar kokio nukankintojo Buršteino anūkas ir bus pasaka be pabaigos… Negi tada diskutuosime, ar reikia kompensacijas išskirti?
Šiuo įrašu aš visiškai nesakau, kad reikia (ne)pripažinti tikrai aiškią tiesą. Jos ryškumas visiškai pilkas ir miglotai nepasiekiamas, todėl aiškios tiesos nėra… Tačiau visai aiškiasi šviečiasi paprasta būtinybė po bet kokio atsiprašymo prisiimti ir atsakomybę… todėl nepulkite prisiimti tikrai pažįstamo aukos vaidmenio, kai neaišku, ar tai reikia daryti…
