Viena manoji nuotrauka iš linksmonios nakties Barselonos Estació de Sants stotyje buvo patikusi šio miesto gido leidėjams. Šįkart susidomėjimo sulaukė nuotraukos iš Lukiškių aikštėje periodiškai vykstančio Burbuliatoriaus.

Indijos (!!! :)) spaudinyje pasirodė įkvėpimo pagauta mergaitė ir vėją pakuojantis jaunikaitis. Vaizdas atrodė taip (paklikinus kažkiek pasididina):

Tiek! Toliau į kelią! Arrivederci :)

manyčiau, kad pradinė šio renginio vizija prieš kelis metus skambėjo ir buvo vykdoma kaip “išsitrauk savo balalaiką”, t.y. renginyje turėjo groti paprasti eiliniai žmogeliai. aišku, šįmet irgi taip buvo, bet vis tiek didesnis dėmesys buvo skiriamas tiems žinomesniems atlikėjams, bet gal tai yra augimo ir evoliucijos ženklas ir taip turėjo būti…

aš paprastas eilinis stebėtojas ir parodysiu būtent tai, ką mačiau ir apie ką man buvo ši muzikos diena. o ji buvo apie…

apie tuos, kuriems priklausys renginys ateityje:

apie veidus, kuriuos aš turbūt turėčiau žinoti?

apie prie Forto Dvaro besijudinusį žinomą žurnalistą ir blogerį:

apie lėles:

apie egzotiką:

apie ryškų mėnulį:

apie mėnulio apžiūrėt prigulusius pavargėlius:

apie kitaip prigulusią linksmai nusiteikusią ateitį:

apie panašiai nusiteikusius skaisčius veidus ir plaukuotus snukelius:

apie priklausomybę žaliai spalvai ar alučiui:

apie atsipalaidavusius didžėjus:

apie per laisvus “didžėjus”:

apie oranžines kurpaites:

apie popsinius, bet gal ir netradicinius marškinėlius:

apie Didžiulį:

apie šachmatinę Bareikio kepurę ir Eminemą bei Timberlake’ą:

apie “Ko žiūri?”:

apie “nežiūriu”, nes įsijautęs:

apie dvidešimt ketvirtą Prano miną ir skanų instrumentą:

apie atkaklųjį Juozuką:

apie skrydį:

apie žvilgsnį į dievus:

apie suicidinius gerbėjus… Dėl tokių gerbėjų “Suicide Djs” ir pavirsta į “Stipriai Kitaip”… Kitiems metams Bareikis jau rezervavos vietą ant stogo:

apie gerbėjus, kuriems nereikia nei dievų, nes ir taip skraido:

apie tą, kuri niekada gatvėje nedainuoja:

ir šiaip visas šis renginys buvo apie apelsinus… ir visai nesvarbu, kad jie apdžiuvo… svarbu, kad ne popsas…

…

Neaišku, ar kas nors tikėjo, kad galėjo būti ir kitaip… aš tai ne, bet nuėjau nufotkinti Stepanovos, nes kai buvo Lauren Jackson, tai pramiegojau tą visą reikalą ir tada TEO net laimėt sugebėjo… Tai įvyko seniai ir ten buvo dar tik Eurolygos pradžia, tai kažkokių rusių miegojimų tokiose svarbesnėse rungtynėse negalima buvo tikėtis…

Didžiausias netikėtumas, kuriuo galėjo ir baigtis visi mano džiaugsmai – aparato baterijos nudūsimas po kelių kadrų apšilimo metu. Gerai, kad Siemens’as pritaikytas žurnalistams, tai kaip toks būdamas visai rimtas žurnalistas pajungiau batareiką krautis prie tų staliukų, kur visokių belenkokių portalų vaikiukai su laptopais sėdi ir kažką ten nužurnalistina liaudžiai…

Kas dėl pačių rungtynių, tai pradžioje buvo dar kažkaip normaliai: abi komandos lošė labai atsargiai, o rusių komandos žaidėjos grybavo nepataikydamos iš super padėčių arba šiaip per skubėjimą. O paskui poneslo, kad niekas nebesustabdė…

Aš ne Grikštaitė, tai kam čia daugiau pasakoti – geriau parodyti…

M. Stepanova. Viena geriausių pasaulio žaidėjų(?):

Kaip jau minėta, pradžioje buvo atsargi kova. Bet priešininkės kišo rankas, kur nereikia (stebime nuotrauką) ir bandė išprovokuot muštynes (šypt):

Valentienė stipriai nemėtė, net taškų nepelnė. Jin tik kamuolius skirstė, kol Aurimė užaugs ir pataps rimta žaidėja:

O Rinkevičiūtė turbūt pamatė gerbėjų plakatus „AUR” ir „IMĖ”, todėl dar stipriau stengės driblinguoti:

Poilsis, kol teisėjas reguliuoja tvarką, o Gundars Vėtra stipriai tiki savo komanda:

Daina Staugaitienė ir Svetlana Abrosimova turėjo savų reikalų. Stipriai kovojo, nemenkai stumdėsi, už plaukų gaudė, bet ketfaito neįvyko:

Tarp salės ir manęs stovėjęs operatorius kartais stipriai sutrukdydavo pagauti būsimą Lietuvos rinktinės įžaidėją turbūt artimiausiam dešimtmečiui:

Jis stipriai fiksavo negausius žiūrovus:

Gal dėl to ir man teko kelis kartus pakliūti ant kubo arenos palubėse. Ta proga nutariau įsiamžinti save, matomą palubių kube (ir dar kažkokias mergaites gretimoje eilėje):

Kai jau viskas buvo aišku, trenerio Paulausko panosėje vaidenosi tos pačios Abrosimovos vaiduoklis:

TEO žaidėjos liūdnai įsivaizdavo vakaro perspektyvas:

Kai kas stipriai šypsojosi visą laiką:

ir neliūdėjo net rungtynių gale:

Jekaterinburgo komandos talismanas papirkinėjo mūsų tautiečius pigiais oranžiniais suvenyriniais komandos žaisliukais (pas juos krizės nėra):

O didžiausi vakaro linksmintojai ir šiaip linksmiausi salėje žmonės buvo rusių komandos vaikiukai gerbėjai…
Vyresnio amžiaus žiūrovai galėjo nostalgiškai prisiminti sovietinius laikus, nes šūksių rinktinėje buvo visko, net trijų muškietininkų „Odin za vcech i vse za odnovo”.

O kai šie uždainavo apie obuolius ir kriaušes „Rastsvetali iablani i grushi, paplyli tumany nad rekoij, vychodyla na bereg Katiusha, na vysokij bereg na krutoj…”, tai visi net ne krepšinį stebėjo, o klausėsi iš laiko mašinėlės ištrauktų garsų…

Uh. Po pergalės rusų tifoziai išsirengė ir sudainavo „Rossiya – svyashchennaya nasha derzhava, Rossiya – lyubimaya nasha strana…”:

Trūko, kad išsitrauktų degtinės su agurkėliais, bet kad per jauni dar…

P.S. Šiuo tekstu autorius nenorėjo nieko blogo pasakyt apie Aurimę ar kitas žaidėjas :) Prašyčiau į visus tekstus pažiūrėt su šypsena ir toliau tobulėti, nes Lietuvai visai jau reiktų dar vienos Europos čempionių taurės :)