marpeta

Tobulo protų kovų turo paieškos praėjusį penktadienį GCW Grand Pub’e. Vieta kiek erdvesnė su daugiau monitorių, tai ir klausimus galima padaryti vaizdingesnius.

Penktadieniniam relaksaciniam naktiniam turui negalima per daug sukti smegenis, tai audio turas apie Lietuvoje rodytus serialus – visai tiko.

Visuose klausimuose reikia nurodyti tv serialo pavadinimą:

Read the rest of this entry »

Kadangi paskutiniame YouTube ture klausimai truputėlį išsiplėtė, tai šįkart reikėjo pabandyti juos sutrumpinti vos ne iki kelių sekundžių.

Kelių sekundžių perskaitytas klausimas gali būti arba labai abstraktus, arba konkretus, arba visiškai neįdomus. Tokiu atveju geriausia panaudoti keliose sekundėse užfiksuotus garsus.

Taigi, kelių sekundžių apribojimas bei laikas nuo laiko ekrane įjungiami įvairūs filmai leido prieiti prie išvados, kad „Protų kovos“ turėtų derėti su žymių filmų įsimintinomis frazėmis.

Jei „Hasta la vista, baby“ yra per daug akivaizdi frazė, tai „You can do it“ – per daug siaurai auditorijai skambiną varputį :) Dėl to galimybių per daug nukrypti į lankas ir likti stipriai nesuprastam – nepaprastai didelė…

Prisiminus žymesnius filmus, apsvarčius galimybes daugeliui prisiminti žymesnes frazes ir viską sudėjus į dešimtuką, gaunamas toks AUDIO klausimų dešimtukas, kur prie kiekvienos frazės reikia nurodyti filmą, kuriame galima buvo išgirsti einamąją frazę:

Read the rest of this entry »

Kas prasidėjo kaip nekaltas eilinis pokštas “Gal reiktų suorganizuoti turą apie čiaudinčias pandas iš Youtube’o”, tas pasibaigė realiai įgyvendintu turu.

Dažnas “Protų kovų” dalyvis per ilgą dalyvavimą jose galėjo prisiklausyti visiškai netikėtų turų nuo “žymiausių ditatorių” iki “augalijos bei gyvūnijos pasaulio”, todėl temų ribojimas yra gana siauras, leidžiama daug kas.

Būdavo turų su labai ilgais klausimas, su per lengvais klausimais ir per daug kosmiškais klausimas.

Atsižvelgdamas į tai turėjau surasti aukso viduriuką tarp temų, sudėtingumo ir įdomumo.

Kadangi šių dienų pasaulyje facebook’as, youtube’as ar twitter’is nėra labai reti svečiai kiekvieno interneto naudotojo naršyklės history, tai turo tema kaip ir buvo padiktuota iš anksto: YouTube’as… Norėdamas padaryti kažkokį žemiškesnį ir liaudžiai labiau įkandamą turą, reikėjo sugalvoti abstraktesnius klausimus.

Seniai nustatyta tiesa, kad vakare po darbo susirinkę mąstantys piliečiai nenori per visą vakarą spėlioti 10 klausimų, kaip kokiam “Что? Где? Когда?”, todėl klausimai negali būti per daug sunkūs…

Vienu ar kitu atveju, populiarių YouTube’o video turas buvo eksperimentas… su siekiu nustatyti, ar galima organizuoti kažką panašaus ir ateityje…

Viską apsvarsčius ir susumavus, gimė štai tokie populiariausių Youtube’o klipų turo “Protų kovose” klausimai:

Read the rest of this entry »

Savaitgalį sugebėjus užmatyti „Devintąjį“ (“9″) jau galima ir susisumuoti, ką paskutiniu metu užregėjau iš tų šį sezoną didžiausius lūkesčius kūrusių filmų…

„9“. Tenka sutikti, kad vietomis baisokas „multikas“, kartais priverčiantis krūptelti, gal ir atrodė labai šauniai realizuotas, tačiau posteapokaliptinis pasaulis atrodė per daug belenkoks, pasakojimas niekuo neįdomus ir galiausiai viskas susisumavo į tik patenkinamą rezultatą.

Pašasias pastabas norėtųsi išsakyti ir „Devintojo rajono“ (“District 9″) pusėn. Paklausiau aplinkinių patarimų nežiūrėti trailerių, neskaityti apžvalgų ir panašiai. Pamačiau visai fainiai profesionaliai spec. efektais apkrautą pasakojimą su visiškai niekuo neišsisikiančiu scenarijumi. Nieko gero…

Apie „Negarbingųjų šunsnukių“ (“Inglourious Basterds”) nuvylimą jau parašiau…

Dar netikėtai įlindo keli neįtikėtini crap’ai su „Nimfomanės užrašais“ (“Diario de una ninfómana”) priešakyje…

Neskaitant pirmojo šunsnukių skyriaus Prancūzijos kaimelyje,  net nesugalvoju, kuri juosta paskutiniu metu stipriau užvežė?!  Girdžiu, kad „Up“ galėtų mane kažkiek nudžiuginti?

Spoiler alert! Jei dar nesatę matę „Negarbingųjų šunsnukių“ (“Inglourious Basterds”), tai šioje vietoje siūlyčiau baigti skaityti, nes kitose eilutėse rasite kelis siužetą atskleidžiančius ir visą malonumą žiūrint filmą naikinančius faktus. O iš tikrųjų, tai galite skaityti ir nusiteikti, kad nieko įdomaus tame filme nepamatysite…

Kraujais apipilta žydaitė skuodžia žaliuojančiais laukais, mažame prancūziškame namelyje stogą nuraunantį tardymą pravedęs Hansas Landa sušunka „Au Revoir, Shosanna!“. Sėdžiu išsišiepęs: iškentęs pusantro mėnesio po premjeros pagaliau stebiu Tarantino šedevriuką. Šalia sėdėjusios mergaitės neiškentė net iki antros pieno stiklinės, keliavusios iš salės sulaukė kelių nustebusių „Kaip galima išeiti iš Tarantino filmo?“ ir tik po kelių valandų paaiškėjo, kad man reikėjo išeiti būtent su jomis… nes pirmasis skyrius ir buvo vienintelės dėmesio vertos dvidešimt minučių visoje juostoje!

Ką norėjo pastatyti Tarantino?

Vietomis girdėdamas garso takelį pagalvodavau, kad jis net nesistengė nuo „Kill Bill“ laikų parinkti kažką nauja.
Kitur išgirdęs spaghetti western’ų garsų pamaniau būtent apie šį variantą: pirmo skyriaus pavadinimas „Chapter One: Once Upon a Time… Nazi Occupied France“ lyg ir turėtų asocijuotis su vienu žymiausiu tokio tipo filmu Once Upon a Time in the West; skalpų nuėmimas lyg ir primena indėnų pergalės ženklą. Bet kaip padarysi western’ą, kai visas paskutinis skyrius vyksta kino teatre su dviem apsauginiais prie Hitlerio… Net geltonoji Black Mamba (Uma Thurman) „Kill Bill’e“ turėjo nugalabyt šimtus kostiumuotų siauraakių, kol iki O-Ren-Ishi (Lucy Liu) nukeliavo…
Gal Tarantino befilmuodamas šunsnukius savyje užgimdė piromanišką esybę: degino daug ir stipriai, bet manęs tai visai nevežė…

Tarantino neįtikino! Neatskleidė, kodėl basterd’ai būtent tokie stipruoliai proto lygintojai. Net žaidimas su King Kong’u baigės būtent King Kong’u. O visą skyrių palaidojo visiškai nesąmoningas belenkoks susišaudymas, kažkiek kvepiantis Tarantino, bet vis tiek galiausiai surogatinis.

Jau atrodė, kad ironiškai britiškas AustinPower’iškas Mike Myers’o pasirodymas prikels pasakojimą, bet tik dar labiau sumaišė neskoningą karo-westerno-tarantino-nieko-nebesigauna mišinuką. Nenuostabu, kad vietos genezei nebeliko…

Nors Hans Landa (Christoph Waltz) kituose skyriuose po Prancūzijos kaimelio nieko naujo ir nebeparodė, bet buvo vienintelis galbėjęs šitą nuobodžiai pasikartojančių susišaudymų ir pasižudymų dviejų valandų Tarantino nesusipratimą.

Jei režisierius būtų ne Tarantino, tai gal ir būtų kažkiek padori juosta, bet dabar kitas reikalas. Lyginu pagal kitus jo filmus ir šunsnukiai atsiduria jo geriausių juostų antroje pusėje… Palauksiu gruodžio mėnesį pasirodysiančio DVD, kad įžvelgčiau, ką pražiopsojau.

Linkiu Tarantino kuo greičiau baigti su šiuo šunsnukiu projektėliu, greitu metu vėl pradėti stipriau traukti savo žolytę: juk su trečiąja „Kill Bill Vol. III“ reiktų reabilituotis?!