marpeta

Taigi, pribrendo įrašas, kurio Jūs, visi trys (įskaičiuojant gimines, draugus ir artimuosius) mano blogo skaitytojai, nesuprasite, bet kažkuri mano dalis labai nori jį sudėti, o po kelių dienų gal net ir ištrinti…

Tiesiai iš vidinių emo style būsenų ir tamsių nesuprantamų užkampių, kur net pasąmonei nejauku pabūvoti…

• Jeigu aš būčiau nepasimetęs, tai tikrai nebūčiau kraupus…
• Jeigu aš būčiau gegužės mėnesio diena, tai tikrai nebūčiau jokia iki 14-osios…
• Jeigu dabar norėčiau valgyti, tai tikrai nenorėčiau guliašo. Nenorėčiau krūvos forintų ir nenorėčiu litų keisti po ~1.30 Lt už 100 vienetų.
• Jeigu šiandien dalyvaučiau “Proto Kovose”, tai nenorėčiau užstrigti ties klausimu “Kokios šalies nacionalinis valgis yra guliašas?”… išviso tokio klausimo nebenorėčiau, bet vis geriau nei “Kokia lygiakraščio šešiakampio kampų suma?”.
• Jeigu būčiau ežeras – tai tikrai ne Balatonas.
• Jeigu aš būčiau Gordijaus mazgas, tai tikrai užrištas… bet kažkiek pajudintas.
• Jeigu mazgas būtų palaidas nebemazgas – stipriai liūdėčiau… žinau, kad dar reikės pasukti galvą surandant, kas gaunas jį atrišus.
• Jeigu turėčiau geresnę atmintį, tai prisiminčiau, kad ne pirmą kartą su tais mazgais tenka terliotis.
• Jeigu būčiau mobilusis Skype’as, tai ateinančias pusantros savaitės būčiau nenaudojamas.
• Jeigu pasakyčiau nebeturintis pergalės vynelio, tai pameluočiau. Šalia padėtas ir kitas vietas pažymintis egzempliorius, tai rereiktų liūdėt. žybt žybt? :)
• Jeigu dabar reikėtų išrinkti dovaną, tai ji būtų nedidelė, pusapvalė (įdomu, ar toks žodis egzistuoja?), gyva ir spygliuota. Krimsnodama atrodytų kaip mažiukas linksmas žmogeliukas jim carey veidu…
• Jeigu būčiau protingesnis, tai… žinočiau tikrą atsakymą į Gyvenimą, Visatą ir Viską…
• Jeigu būčiau prieš kelis mėnesius, visai nepagalvočiau, kad artimiausiu metu teks tokias eilutes kurti.
• Jeigu aš būčiau stipresnis, tai galėčiau primušt tuos, kurie sako, kokia čia nesąmonė.
• Jeigu būčiau šias eilutes skaitantis bendradarbis (och Jūs…), tai tą daryčiau tik po darbo ir asmeniniu laiku, nes kitokie skaitymo variantai – nepriimtini. beveik manau, kad nepamatysite, ant kiek tarpai tarp šių eilučių yra platūs.
• Jeigu būčiau jaunesnis, tai ramiai sau tokiu laiku miegočiau, bet kažkaip šįkartą ir spalvos atrodo žalesnės.
• Jeigu būčiau atkaklesnis, tai nereiktų svaigt apie kažkokius mazgus ir viskas jau būtų seniai aišku… bet kad diena iš dienos pajunti, kad nenori visko sugadinti…

laukiam…

Aną dieną įvyko eiliniai “reikia emigruoti” (gal net į šiltus kraštus) pokalbiai tarp tam tikrų redakcijai žinomų asmenų. Yra įvairiausių bėdų, o karts nuo karto iškyla abejonių dėl galimybių šioje mūsų Lietuvėlėje susirati antrąją pusę.

Ieškoti tinkamos šalies, kur tos galimybės susirasti antrąją pusę kažkiek padidėtų. Be visų tikrai reikšmingų parametrų parenkame patį paprasčiausią statistinį „vyrų skaičius, tenkantis šimtui moterų“ ir bandome išspausti akivaizdų mokslą.

Moteriškosios pusės atstovėms reikia šalių, kur vyrų skaičius yra didesnis. Rezultatai tokie:

• Jungtiniai Arabų Emiratai – 210 vyrų šimtui moterų…
• Kataras – 203.
• Kuveitas – 150.
• Bahreinas – 134.
• Omanas – 126.

OMG! Moteriškosios po šios statistinės lentelės turėtų visai nuliūsti: kiek girdėjau, arabiškasis pasaulis su koranais, minaretais ir ramadanais nelabai masina…

Pasisukame į vyrams skirtą statistiką ir kopijuojame suvestinę, kur vyrų skaičius, tenkantis šimtui moterų, yra mažiausias:

• Estija – 85 vyrai šimtui moterų.
• Latvija – 85.
• Rusija – 86.
• Ukraina – 86.
• Armėmija – 87.
• Baltarusija – 87.
• Lietuva!!! – 87.
• Antilai – 87.

OMG once again! Vyriškieji atstovai turi du variantus: nuliūsti ir persvarstyti norus emigruoti iš gimtosios Lietuvėlės; apsidžiaugti dėl visai palankios statistinės aplinkos ir pasilikti vietoje…

Darome išvadą, kad antrųjų pusių paieškai neišeina keliauti į tolimas šalis ir reikia tenkintis tuo, ką turime…

P.S. Pateikti teiginiai ir tyrimo eiga neatsižvelgia į dabar madingas kitokias orientacijas, bet prisimindami faktą „10 percent of population is gay“ užmerkiame akis ir įsivaizduojame, kad paminėtosios šalys irgi išlaiko 10% normą…

Papildymas. Pasitelkus komentatorės Laimos pateiktu statistikos šaltiniu galime daryti išties žiaurią išvadą, kad tarp 20-29 metų amžiaus žmonių Lietuvoje šimtui moterų tenka 104 vyrai! Hmm…

Mano nuolatiniai šio blogo, o tiksliau įvairių jo variacijų per daugelį metų, skaitytojai turbūt primena apie kas metus paskelbiamą tokį skaičiuką. Šiais metais skaičiukas rodo pokytį ir yra lygus -33.4

Dar galiu pridėti grafikėlį, rodantį šio pokyčio atsiradimą per metus:

Kaip ir matosi, paskutinis pusmetis – apsileidimo laikotarpis. Gal tam įtakos turėjo žiemos sezonas: per daug tamsūs ir šalti rytai Vingio parke, kad ten būtų malonu lankytis…

Tikrai rašyčiau knygas ir leisčiau DVD apie tokius reikalus, jeigu būčiau pasaulinio lygio selebritis. Kadangi tas man negresia, tai apsiribosiu kelias blog įrašais, kuriems dar turėčiau susikaupti.

Po visų šventinių dienų rytoj teks sugrįžti į darbą ir rimtai pasitikti krizinius metus.

Aišku, ypač krizė “pasijaučia”, kai nueini į Vingį ir supranti, kad belenkokiam nesąmoningiausiam filmui visos vietos yra parduotos. O jei neparduotos – tai filmukas už valandos (o per tą valandą irgi visos vietos išsiparduoda). Ir nesvarbu, kad pvm’as vietoj 5 proc. pakilo iki 19 proc., o pats bilietas pabrango lituku nuo 16 iki 17…

Jei tai pirmoji Jūsų gyvenime krizė ir recesija (ar kas pamenate, kaip ten buvo 1998-aisiais, kai krizeno Rusija?), tai dėkite viską į indėlius, o svajones pastumkite keliems metams į priekį:

Kol nusiraminimui nepradėti naudoti elektroniniai chipukai, 2009-aisiais geriausia užsiminėti meditacija: ji pašalina tai, kas slegia, atsikratai minčių, kad tau ko nors reikia…

Jau seniai teko suprasti: bekūnės idėjos savaime nėra vertos milijonų.
Kodėl tai prisimeniau? Per televiziją rodomoje laidoje siūloma paprastiems žmonėms pristatyti savo, kaip jie mano, genialias idėjas ir gauti paramą joms įgyvendinti. Kai kurie žmonės mano, kad tai yra neigiamas būdas savo idėjoms prastumti: juk jos yra pavogiamos.

Read the rest of this entry »