marpeta

Po „negali visur būti nusisekęs“ dar viena eilinė piminėtina TED prezentacija. Šįkart apie motyvavimą.

Mechaninėms užduotims su visiškai aiškiu tikslu (nunešti maišą du metrus, nuskusti dešimt bulvių) didelė finansinė motyvacija (pvz., daug pinigų) – veikia!

Užduotims su mąstymo barjerais – NEVEIKIA! Ir kas įdomiausia, čia nepadės morką už atliktą darbą suteikiantys vadybininkai, kurie gali kirsti peiliu, jei darbas liks nepadarytas. Reikia pašalinti pinigus kaip motyvavimo priemonę ir atsižvelgti į:

• Savarankiškumą (Autonomy). Ateinančias 24 valandas gali daryti ką nori, bet ir pristatyti veikiantį sprendimą.
• Meistriškumą (Mastery). Asmuo turi turėti noro tobulėti.
• Tikslą (Purpose). Įtikinti, kad atliekamas darbas tikrai turi didelę prasmę.

Pamatykite patys, kaip šmaikščiai įtikinamai pristatoma tema:

Savaitgalį sugebėjus užmatyti „Devintąjį“ (“9″) jau galima ir susisumuoti, ką paskutiniu metu užregėjau iš tų šį sezoną didžiausius lūkesčius kūrusių filmų…

„9“. Tenka sutikti, kad vietomis baisokas „multikas“, kartais priverčiantis krūptelti, gal ir atrodė labai šauniai realizuotas, tačiau posteapokaliptinis pasaulis atrodė per daug belenkoks, pasakojimas niekuo neįdomus ir galiausiai viskas susisumavo į tik patenkinamą rezultatą.

Pašasias pastabas norėtųsi išsakyti ir „Devintojo rajono“ (“District 9″) pusėn. Paklausiau aplinkinių patarimų nežiūrėti trailerių, neskaityti apžvalgų ir panašiai. Pamačiau visai fainiai profesionaliai spec. efektais apkrautą pasakojimą su visiškai niekuo neišsisikiančiu scenarijumi. Nieko gero…

Apie „Negarbingųjų šunsnukių“ (“Inglourious Basterds”) nuvylimą jau parašiau…

Dar netikėtai įlindo keli neįtikėtini crap’ai su „Nimfomanės užrašais“ (“Diario de una ninfómana”) priešakyje…

Neskaitant pirmojo šunsnukių skyriaus Prancūzijos kaimelyje,  net nesugalvoju, kuri juosta paskutiniu metu stipriau užvežė?!  Girdžiu, kad „Up“ galėtų mane kažkiek nudžiuginti?

Spoiler alert! Jei dar nesatę matę „Negarbingųjų šunsnukių“ (“Inglourious Basterds”), tai šioje vietoje siūlyčiau baigti skaityti, nes kitose eilutėse rasite kelis siužetą atskleidžiančius ir visą malonumą žiūrint filmą naikinančius faktus. O iš tikrųjų, tai galite skaityti ir nusiteikti, kad nieko įdomaus tame filme nepamatysite…

Kraujais apipilta žydaitė skuodžia žaliuojančiais laukais, mažame prancūziškame namelyje stogą nuraunantį tardymą pravedęs Hansas Landa sušunka „Au Revoir, Shosanna!“. Sėdžiu išsišiepęs: iškentęs pusantro mėnesio po premjeros pagaliau stebiu Tarantino šedevriuką. Šalia sėdėjusios mergaitės neiškentė net iki antros pieno stiklinės, keliavusios iš salės sulaukė kelių nustebusių „Kaip galima išeiti iš Tarantino filmo?“ ir tik po kelių valandų paaiškėjo, kad man reikėjo išeiti būtent su jomis… nes pirmasis skyrius ir buvo vienintelės dėmesio vertos dvidešimt minučių visoje juostoje!

Ką norėjo pastatyti Tarantino?

Vietomis girdėdamas garso takelį pagalvodavau, kad jis net nesistengė nuo „Kill Bill“ laikų parinkti kažką nauja.
Kitur išgirdęs spaghetti western’ų garsų pamaniau būtent apie šį variantą: pirmo skyriaus pavadinimas „Chapter One: Once Upon a Time… Nazi Occupied France“ lyg ir turėtų asocijuotis su vienu žymiausiu tokio tipo filmu Once Upon a Time in the West; skalpų nuėmimas lyg ir primena indėnų pergalės ženklą. Bet kaip padarysi western’ą, kai visas paskutinis skyrius vyksta kino teatre su dviem apsauginiais prie Hitlerio… Net geltonoji Black Mamba (Uma Thurman) „Kill Bill’e“ turėjo nugalabyt šimtus kostiumuotų siauraakių, kol iki O-Ren-Ishi (Lucy Liu) nukeliavo…
Gal Tarantino befilmuodamas šunsnukius savyje užgimdė piromanišką esybę: degino daug ir stipriai, bet manęs tai visai nevežė…

Tarantino neįtikino! Neatskleidė, kodėl basterd’ai būtent tokie stipruoliai proto lygintojai. Net žaidimas su King Kong’u baigės būtent King Kong’u. O visą skyrių palaidojo visiškai nesąmoningas belenkoks susišaudymas, kažkiek kvepiantis Tarantino, bet vis tiek galiausiai surogatinis.

Jau atrodė, kad ironiškai britiškas AustinPower’iškas Mike Myers’o pasirodymas prikels pasakojimą, bet tik dar labiau sumaišė neskoningą karo-westerno-tarantino-nieko-nebesigauna mišinuką. Nenuostabu, kad vietos genezei nebeliko…

Nors Hans Landa (Christoph Waltz) kituose skyriuose po Prancūzijos kaimelio nieko naujo ir nebeparodė, bet buvo vienintelis galbėjęs šitą nuobodžiai pasikartojančių susišaudymų ir pasižudymų dviejų valandų Tarantino nesusipratimą.

Jei režisierius būtų ne Tarantino, tai gal ir būtų kažkiek padori juosta, bet dabar kitas reikalas. Lyginu pagal kitus jo filmus ir šunsnukiai atsiduria jo geriausių juostų antroje pusėje… Palauksiu gruodžio mėnesį pasirodysiančio DVD, kad įžvelgčiau, ką pražiopsojau.

Linkiu Tarantino kuo greičiau baigti su šiuo šunsnukiu projektėliu, greitu metu vėl pradėti stipriau traukti savo žolytę: juk su trečiąja „Kill Bill Vol. III“ reiktų reabilituotis?!