marpeta

Nors labai daug lietuvaičių šiais laikais žiemos atostogas praleidžia slidinėdami kalnuose, o kai kurie turbūt neįsivaizduoja žiemos be tokių pramogų, aš kažkaip praleisdavau tokias išvykas. Noro buvo, bet turbūt nesusiklosdydavo salygos. Tai visi tie slidinėjai iki šiol būdavo tik ta žydra svajonė. O kai praėjusį ilgąjį savaitgali pasitaikė proga bent jau pajausti, ką reiškia stovėti ant slidžių, entuziastingai priėmėm šį iššūkį… nors ir ne šveicarijose, austrijose ir t.t., bet kažkaip reikėjo tai patirt.

Kadangi mūsų miela tauta – krepšininkų šalis, o kalnų per daugiausiai nėra, tai pažintis su kalnų slidinėjimu nuo vaikystės vykdavo per televizorių – tada namuose gidėdavosi Tombos vardas: „Tomba – kaip bomba, bet krenta retai.“

Oij kaip stipriai įsitikinau, kiek daug pastangų reikėjo Tombai, kad jis pasiektų visas tas nuostabias pergales. Paprasčiausi pirmieji pabandymai po daugelio metų stotis ant slidžių ir sėkmingai nušliuožt nuo Riekstukalns – buvo ganėtinai juokingi, bet panašių linksmintojų tiek mūsų grupelėje, tiek aplinkui buvo nemažai…

Atrodo, kad mūsų apylinkėse tikrai yra vietų tokių pradedančiųjų megėjiškiems slidinėjimams, bet Latvijos Riekstukalns pasirinkome, nes turėjome jau apsilankiusiųjų ten. O kam mums toliemieji užsieniai, kai trys ketvirtadariai mūsiškių tik degė noru suprasti, ką reiškia su vėjeliu nusileist nuo kalnelio. Pats Riekstukalns visai superinis: daug trasų nuo varlinyko iki kalnelių visokiems ekstremalams; veikiantys tiek paprasti, tiek sudėtingesni keltuvai; nuomuojamos ir slidės, ir snowboard’ai.

Norėjome eiti ant varlinyko, bet per didelis pradedančiųjų būrelis nugynė prie rimtesnės mūsų mastams trasos. Po pirmų kelių bandymų, stiprių kritimų (ypač vien tokio skaudesnio), pradėjo gautis tas „slidinėjimas“.

Checklist’as pradedančiojam slidinėtojui (kas po ko):

1. Išmokti kryžiuoti kojas su slidėm.
2. Šliužti į šoną ir stabdytis kryžiuojant kojas – plūgeliu.
3. Keisti šliuožimo puses (stabdant plūgeliu).
4. Keisti šliuožimo puses be plūgelių…

Visa tai išmokstama per vieną dieną, reikia tik noro, o kai atrodo, kad gali būti labai blogai – svarbu neatlošti nugaros ir stipriai neužpanikuoti.

Žodžiu, po pirmos dienos kelių valandų visi sėkmingai išmoko stovėti ant slidžių ir jau galėjo pradėti bandyti sudėtingesnes trasas, bet tas buvo palikta antrai dienai, kuri irgi praėjo ganėtinai sėkmingai ir be didesnių traumų.

Taigi… patiko, noriu dar, gaila, kad baigiasi žiema.